Netikėtai teko palikti Lietuvą

Rasa pasakoja, kad į Škotiją su mama priversta išvažiuoti buvo belankydama ketvirtą klasę. Tuo metu mokykloje jau mokėsi rusų kalbos, tačiau angliškai dar nebuvo girdėjusi nė žodžio, nei specialūs anglų kalbos kursai, nei normalios tam skirtos pamokos dar nebuvo prasidėjusios, todėl, kai sužinojo, kad turėsi išvykti, Rasa negalėjo tuo patikėti.

Lankė kursus Anglijoje

Dabar jau suaugusi mergina Rasa pasakoja, kad kai tik atvažiavo, šokas tikrai buvo. „Manau, kad kiekvienam žmogui būtų. Juk, jeigu tu atvažiuoji į šalį, kur nesupranti nė žodžio, ką tau sako, tai labai sunku. O ypač, kai esi vaikas. Dabar, kai esu suaugusi, tai pati noriu kažkur keliauti, kažką naujo pamatyti, ir visai kitaip viskas atrodo. Bet tada, tokiu metu, tikrai neatrodė, kad reikia imti ir mokytis tos kalbos. Dabar aš tyčia atostogauti važiuoju į šalis, kur nieko nesuprantu, nes tai labai unikalus patyrimas, tada aš išmokstu dar daugiau. Ir galiu padaryti dar daugiau. Bet tada, kai kaip vaikas patekau į kažkokią stebuklų šalį, buvo tikrai labai sunku. Suprantu savo motiną, jai buvo neįmanoma manęs išlaikyti Lietuvoje, mažame mieste, kur ji niekaip negalėjo rasti darbo, kur mokėtų daugiau nei minimumą. Aš jos vietoje tikrai būčiau pasielgusi taip pat, nes kvaila ir bailu taikstytis su aplinka, nesiryžtant jos pakeisti. Tad galų gale su ta Anglija taip ir išėjo, kad man buvo pritaikyti anglų kalbos kursai vaikams, ir su tais kursais pamažu man pavyko pasiekti savo. Aišku, tikrai ne iš karto, bet pamažu kažką vis tiek padariau. Gal kokius metus mokiausi, kol pradėjau pati inicijuoti pokalbį. Iki tol tik baugščiai dairiausi ir sakydavau „yes“ arba „no“, bet pati nieko neužkalbindavau“, – pasakoja Rasa.

Integravosi pamažu

Mergina prisimena, kad visa integracija nebuvo lengva. „Nors yra populiaru sakyti, kad vaikai viskam labai imlūs, labai greitai pasigauna naujoves, bet matosi, kad man jau tada buvo gana nesunku, gal aš tiesiog visada buvau suaugusi? Bendrauti normaliai su žmonėmis pradėjau tik po kelių metų. O apskritai viskas ėjosi sunkiai. Galų gale, kai tai padariau, džiaugiausi. Dabar laisvai bendrauju su bet kokios rasės, kultūros, tautybės žmogumi. Man smagu, kad žmonės su manimi taip pat maloniai elgiasi. Nesvarbu, kad esu lietuvė, bet turiu draugų ir britų, ir arabų, ir lenkų“, – sako Rasa.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *